Reikia dažnai skaičiuoti akumuliatorių talpos išnykimą ir likusį tarnavimo laiką. Paprastai akumuliatorių bloką reikia pakeisti, kai jo talpa sumažėja iki 80 % pradinės vertės. Tačiau galutinis akumuliatoriaus-eksploatavimo pabaigos-slenkstis (EOL) skiriasi priklausomai nuo konkrečios programos, naudotojo nuostatų ir įmonės priežiūros politikos.
Akumuliatoriaus energijos kaupimą galima įsivaizduoti kaip tris atskiras zonas: tuščią zoną (galima įkrauti), turimą zoną (paruošta naudoti energija) ir neaktyvią / netinkamą naudoti (dėl naudojimo ir senėjimo), dažnai vadinamą „uolienų zona“, kaip parodyta paveikslėlyje žemiau.
Baterija pradeda blogėti, kai tik pagaminama baterija. Tikimasi, kad nauja baterija pagamins 100 % vardinės talpos, tačiau dauguma faktiškai naudojamų baterijų blokų nepasiekia šio lygio.
Mažėjant baterijos naudingumui, mažėja energijos, kurią galima sukaupti, kiekis, o įkrovimo laikas palaipsniui trumpėja. Daugeliu atvejų akumuliatoriaus talpa mažėja tiesiškai dėl ciklo naudojimo ir senėjimo. Be to, gilus iškrovimas sukelia didesnį akumuliatoriaus įtampą nei dalinis iškrovimas. Todėl patartina ne iki galo išsekinti baterijos, o dažnai ją įkrauti. Tačiau nikelio -baterijoms ir išmaniosioms baterijoms, naudojamoms kalibravimo tikslais, rekomenduojama periodiškai giliai iškrauti, nes tai padeda pašalinti „atminties efektą“ nikelio -baterijose. Nikelio{7}}pagrindo ličio baterijos paprastai gali atlikti 300–500 viso įkrovimo{10}}iškrovimo ciklų, kol jų talpa sumažėja iki 80 proc.
Įkrovimo{0}}iškrovimo ciklas nėra vienintelė talpos sumažėjimo priežastis. Laikant ličio baterijas aukštoje temperatūroje, gali sumažėti talpa. Visiškai įkrauta ličio baterija, laikoma 40 laipsnių (104 laipsnių F) temperatūroje vienerius metus nenaudojama, gali prarasti iki 35 % talpos. Itin greitas įkrovimas ir iškrovimas taip pat yra kenksmingi, todėl baterijos veikimo laikas gali sutrumpėti perpus-. Šis poveikis ypač akivaizdus atskiruose ličio elementuose. Akumuliatorių blokai turi didesnį energijos tankį, tačiau jie yra jautresni dėl atskirų elementų skirtumų.
Įrenginio specifikacijos dažnai pagrįstos naujomis baterijomis; tačiau tai tik trumpas pradinis etapas ir negali būti išlaikytas ilgai. Kaip ir sportininko, našumas laikui bėgant laipsniškai mažėja, o jei tai nebus patikrinta, galiausiai sukels gedimų, susijusių su{1}}baterija.
Akumuliatoriaus talpos pablogėjimas ir bendra eksploatavimo trukmė turi būti reguliariai vertinami. Kai talpa nukrenta iki 80%, reikia pakeisti akumuliatorių. Baterijos-eksploatavimo pabaigos-slenkstis gali skirtis priklausomai nuo programos, naudotojo nuostatų ir įmonės garantijos politikos. Kadangi mechaniniai gedimai yra gana reti, pajėgumo sumažėjimas tampa patikimiausiu rodikliu nustatant pakeitimo laiką. Tai galima įvertinti kas tris mėnesius tikrinant eksploatuojamų baterijų talpą. Be to, taip pat kuriamos technologijos, apibūdinančios įkroviklių įkrovimo būseną.
Be su senėjimu{0}}susijusio skilimo, sulfatacija ir tinklelio korozija yra pagrindiniai veiksniai, darantys įtaką švino-rūgštinių baterijų irimui. Sulfacija reiškia plonos plėvelės sluoksnio susidarymą ant neigiamos plokštės, kai akumuliatorius išlieka žemo įkrovimo būsenoje. Jei ši sąlyga nustatoma anksti, ją galima pašalinti naudojant išlyginamąjį įkrovimą. Tinklo koroziją galima sumažinti patobulinus įkrovimo režimą arba taikant optimizuotus plūduriuojančius įkrovimo metodus.
Nikelio{0}}baterijoms vadinamąją neaktyviąją „uolienų zoną“ paprastai sukelia kristalinių struktūrų susidarymas aktyviose medžiagose, taip pat žinomas kaip „atminties efektas“. Gilaus įkrovimo{3}}iškrovimo ciklai dažnai gali atkurti visą akumuliatoriaus talpą. Periodiškas iškrovimas taip pat gali padėti kontroliuoti kristalizacijos procesą ir išvengti separatoriaus pažeidimo.
Ličio{0}}jonų baterijos sensta dėl vidinių medžiagų oksidacijos. Tai yra naudojimo ir senėjimo proceso dalis, vykstanti natūraliai ir negrįžtamai.
